putočius

putõčius, -ė smob. (2) 1. kas putoja: Alus putõčius Rod. 2. Bd kas daug plepa taškydamasis seilėmis, seilius: Tai putõčius, plepa net užsiputojęs Sn. O tai putõčius, ir jam dar prisreikė, apie ką mes švagždam terpusavy Rod. 3. Ad prk. įniršęs žmogus.